– Kodėl nenorėtum? Visada bus laikas mirti. O nekromantai gali būti labai malonūs…
Nerėkiau vien todėl, kad bijojau patraukti ne kartą juos minėjusių žmonių dėmesį. Šių būtybių dar neįsivaizdavau, bet jei jos yra nors kiek mažiau malonios nei kitos šio pasaulio būtybės, tai verčiau atidėti pristatymą. Ir Tayishka toliau aimanavo ir aimanavo:
– Kas dabar? Jei pasieksime rytą, kur eisime toliau? Atvyksime į sostinę begėdiškais marškiniais? Taip, aš mieliau čia mirsiu, nei išgyvenu tokią gėdą.
– Taigi mirti.
– Taigi aš mirsiu!
– Miršta!
– O, prisiminiau! Turiu meilužę… O jei pas ją ateisime, ar viską nuoširdžiai paaiškinsime? Oi!
– Ar tai tas pats idiotas, kuris tave pasodino ant žirgo?
– Na taip!
– Nežinau, kaip į tai atsakyti.
– Taigi eikime pas ją!
– Ar turite ypatingą nepadorumo formą, Tanjukai? Ji nužudė tave mažiau nei prieš dieną! O dabar atrodysime taip: «Sveika, ponia! Mes tokie bepročiai, kad net po mirties atėjome tarnauti tavo kvailumui! Ne, kodėl iškart apalpote?
– Ką turėtume daryti, Ol? – ji ėmė dar stipriau verkti.
– Išgyvenk, Tanyukh. Kai tik su tuo susitvarkysime, pradėsime ieškoti būdo, kaip išsiųsti mane namo tavęs nenužudydami.
– Taigi štai ko mums reikia, kad pamatytume nekromantą! – ji vėl susijaudino.
– Sakiau, kad pirmiausia išgyvenk. Ar tau sunku girdėti?
Ji neatsakė, taip pat gaudydama ošiančius garsus jos kryptimi. Kažkur labai toli trūkinėjo šakos ir garsas vis artėjo. Pašokau ant kojų, tikėdamasi, kad mus surado tik Elrikas – bandysiu dar kartą su juo susidoroti. Tačiau Taishka pačioje pradžioje nužudė viltį:
– Kabliukas! Tiksliai sakau – kabliukas!
– Kokia gaka? – Esu pasiruošęs užduoti šį ilgai užsitęsusį klausimą.
– Visada alkanas vaiduoklis! Labai greitas ir labai stiprus. Kabliuką galima atremti tik liepsnosvaidžiu. Ji mus praris, Ol…
Puikiai. Ir mano rankos taip pat surištos už nugaros. Gal bandys pabėgti? Tačiau «labai greito» apibrėžimas buvo painus. Ir tai teisinga. Garsas augo kaip viesulas – prieš kelias sekundes jis atskriejo iš toli, dabar buvo girdimas labai arti. Iš tikrųjų kaip lėktuvas, lekiantis per krūmus. Ir po kurio laiko pamačiau…
Padaras sustojo per tris žingsnius nuo manęs ir nusišypsojo. Ji tikrai nusišypsojo tikra žmogaus šypsena! Ir nieko, kas juda keturiomis, su staigiais šuoliais. Ir gerai, kad ant jos kūno nėra drabužių. Gaka buvo vyras! Iškreiptas su baisia grimasa, visiškai plikas, bet žmogiškas! Šis vaizdas pasirodė baisiausias, kokį aš kada nors mačiau. Pabaisa turi likti pabaisa! Ir tikrai nesišypsok…