Kai padaras pradėjo lėtai judėti į priekį, aš negalėjau to pakęsti. Patraukiau į šoną, net negalvodama, kad nepabėgsiu. Galbūt, atvirkščiai, aš jam tik sukelsiu jaudulį. Bet aš negalėjau nusiraminti. Už nugaros išgirdau šaltą riaumojimą. Pastebėjusi priekyje ugnį, ji nuskubėjo link jo. Ji peršoko per mėlyną šviesą, sustojo ir apsižvalgė, ar nėra žmonių. Pamačiusi Elriką, ji lengviau atsiduso. Jis neatrodė išsigandęs ar iškvėpęs. Jis netgi sunėrė rankas ant krūtinės, kad sustiprintų pasitikėjimą savimi. Ji apsidairė – pamačiusi ryškią juostelę, jai buvo lemta svirduliuoti. pauosčiau. Tada ji šliaužė kartu. Elrikas pakėlė ranką ir perkėlė ją per orą – tarsi pieštų pirštais – ir nusidriekė mėlynos ugnies ruožas. Jis priėjo prie manęs ir užbaigė ratą. Sprendžiant iš to, kad gaka nustojo šypsotis ir dabar nervingai šokinėja, šios kliūties jai nepavyko įveikti.
– Kaip tu mane radai? – Man trūko kvapo.
– Studijuoju magu, baigiu klasę. Laikykite, kad šiuo atžvilgiu jums labai pasisekė.
Vieno žvilgsnio į padarą pakako, kad dingtų noras būti sarkastišku. Ir aš nebijojau mirties – atvirkščiai, net tikėjausi, kad ji mane išmuš iš bėdos. Tačiau kai mirtis – ir net su žmogiška šypsena – labai arti, tada apie mirties naudą galvoti neįmanoma. Ir aš nelabai noriu būti… praryta. Tai visiškai neteisinga mirtis.
– Ar gali jį nužudyti, Elrik?
Jis taip pat atsigręžė į padarą ir gūžtelėjo pečiais.
– Tikrai galiu tave įskaudinti. Ji labai bijo šio gaisro. Bet kol jis rėks, kiti bėgs.
– Ką tada turėtume daryti?
– Nieko. Ramiai miegam iki ryto. Ji arba visiškai išnyks, arba taps silpnesnė dienos šviesoje – tada aš lengvai su ja susitvarkysiu. Ir tada einame pas nekromantą.
– Ne!
– A-ah… Na tada aš išeisiu ryte ir paliksiu tave čia. Ar galite susidoroti su silpnu kabliu?
Buvau kupina pykčio:
– Atrišk man rankas!
– Taigi, ar manai, kad tai padės? – vėl nusijuokė. Koks jis – kad ir kas benutiktų, vis juokiasi?
Šį kartą nerūpestingai pažvelgiau į atidengusius padaro dantis:
– Atrišk rankas, nes skauda. Ir gali atsirasti kraujo stagnacija. Nuvežti mane pas savo nekromantą amputuotomis rankomis?
Jis netikėdamas suraukė antakius:
– Vadinasi, sutinkate?
– Vadinasi, nepalikai man kito pasirinkimo.
Elrikas patenkintas linktelėjo galva, ištraukė iš bagažinės mažą ašmenį ir nukirpo virves. Trindamas sustingusius delnus atsisėdau ant žemės: